Šiais laikais tik nedaugeliui laimingųjų pavyksta išsigelbėti nuo stuburo osteochondrozės, tačiau labai mažai žmonių sugebės teisingai paaiškinti, kur slypi šios epidemijos šaknys.
Tuo tarpu visa ligos esmė, kaip dažnai nutinka, slypi pačiame termine: „osteo“ senovės graikų kalba reiškia kaulą, „chondro“ – kremzlę. O žodžio galūnė kilusi iš medicinos terminams kurti vartojamos galūnės „osis“, kuri vartojama tada, kai procesą lydi negrįžtami pokyčiai, kuriuos sukelia medžiagų apykaitos mechanizmų sutrikimas ląstelių lygmenyje (kaip sako specialistai, distrofinis).
Osteochondrozės tipai
- kaklo stuburo osteochondrozė (pasireiškia net jauniems žmonėms)
- Krūtinės ląstos osteochondrozė (rečiau)
- juosmens-kryžmens srities osteochondrozė
Labiausiai paplitusi stuburo osteochondrozės klasifikacija yra susijusi su stuburo anatomine struktūra ir visuotinai priimtu skirstymu į gimdos kaklelio, krūtinės ląstos ir juosmens-kryžmens sritis.
Osteochondrozės priežastys
Šiuolaikinė medicina laikosi versijos, kad osteochondrozės vystymuisi turi atsirasti vienas ar keli iš šių veiksnių:
- apkrautas paveldimumas - ligos buvimas ankstesnėse kartose;
- infekcijos ir sunkios intoksikacijos;
- nepakankamai subalansuota mityba;
- nuolatinis stuburo poveikis nepalankiems fiziniams veiksniams (vibracija, trūkčiojimai ir smūginiai judesiai ir kt.);
- dažnas ir ilgalaikis buvimas tam tikroje kūno padėtyje (poza);
- nugaros traumų istorija;
- padidėjęs krūvis – sunkių daiktų nešimas ar didelis kūno svoris;
- įgimtos arba įgytos stuburo ir visos raumenų ir kaulų sistemos deformacijos;
- autoimuniniai procesai ir sunkūs kraujotakos procesų sutrikimai organizme;
- rūkymas;
- nepakankamas fizinis aktyvumas.
Pagrindinė šios ligos patologinių procesų dalis, kaip taisyklė, prasideda kremzlės sluoksnio, esančio tarp dviejų gretimų slankstelių, mitybos procesų sutrikimu. Jauname amžiuje kiekvienas toks diskas turi savo kraujagysles, per kurias tiekiamos reikalingos maistinės medžiagos, o medžiagų apykaitos produktai pašalinami į lauką.
Žmogui sulaukus 20-25 metų, kremzlę maitinančios kraujagyslės pamažu atrofuojasi, o mityba ima vykti pasyviai – dėl reikalingų cheminių junginių pasisavinimo iš šalia esančių audinių. Šiuo atveju disko neląstelinė medžiaga veikia kaip savotiškas siurblys: skysčių su ištirpusiomis medžiagomis pritekėjimas ir nutekėjimas vyksta žmogaus judesių metu. Todėl mažas fizinis aktyvumas lemia būtinų elementų trūkumą ir medžiagų apykaitos produktų (kartais toksiškų) kaupimąsi. Toks pat vaizdas susidaro, jei maistinių medžiagų tiekiama nepakankamai. Be to, maistinių medžiagų įsisavinimo procesas labai apsunkinamas, kai kremzlės audinio skaidulos plyšta (pavyzdžiui, dėl traumos).
Maistinių medžiagų trūkumas lemia tai, kad disko atkūrimo procesai sulėtėja ir visiškai sustoja. Jo skaidulos praranda elastingumą, o tai lydi laipsniški patologiniai pokyčiai.
Stuburo osteochondrozės vystymosi etapai
Degeneracija, kuri sklandžiai, bet neišvengiamai paveikia pažeisto stuburo fragmento audinius osteochondrozės metu, vyksta kryptimi nuo centro į periferiją, pirmiausia pažeidžiant kremzlinį sluoksnį, o vėliau – kaulų darinius. Sprendžiant iš to, kaip ryškūs pokyčiai, visas procesas skirstomas į kelis etapus.
- Pažeidžiama tik centrinė disko dalis: jis tampa mažiau elastingas, dėl to sumažėja jo amortizacinės savybės.
- Pažeidžiama periferinė, tankesnė tarpslankstelinio pamušalo dalis. Jis nebegali tinkamai palaikyti slankstelių, todėl jie gali judėti horizontaliai. Disko periferijoje gali atsirasti įtrūkimų.
- Įtrūkimai palei tarpslankstelinio sluoksnio kraštus tampa gilesni ir platesni. Į juos gali patekti minkštesnis, vidinis kremzlinis audinys – tada gaunami išsikišimai. Sluoksnio storis sumažėja tiek, kad slankstelių kraštai liečiasi vienas su kitu, o jų sąlyčio vietose susidaro kaulinės ataugos (kalusijos) – osteofitai. Jei plyšys išauga pakankamai didelis arba plyšta disko kraštai, kremzlės audinys lūžta. Jai pasiskirstant vertikalia kryptimi, susidaro intraspongialinė išvarža (slankstelio viduje). Tai nesukelia klinikinių simptomų. Kai kremzlės audinys pasiskirsto horizontalioje projekcijoje, susidaro klasikinė tarpslankstelinė išvarža, dėl kurios suspaudžiamos svarbios paravertebralinės struktūros.
- Paskutiniame etape kremzlės audinys pakeičiamas jungiamuoju audiniu, o patologiniame procese dalyvauja stuburo raiščiai. Dėl to prarandami aktyvūs judesiai.
Kam gresia pavojus?
Daugybė tyrimų nustatė kelis osteochondrozės vystymosi rizikos veiksnius:
- Senatvė (vyresnė nei 50 metų). Šiame amžiuje kremzlinio audinio atsistatymo procesai natūraliai sulėtėja, todėl padidėja osteochondrozės rizika. Ilgą laiką ši liga buvo laikoma natūralia pagyvenusio žmogaus stuburo būkle.
- Antsvoris. Sukuria padidintą stuburo apkrovą, kurią lydi greitas kremzlinio tarpslankstelinio sluoksnio susidėvėjimas.
- Osteochondroze sergančių giminaičių (iš vyresnių kartų) buvimas.
- Fizinis neveiklumas. Veda prie osteochondrozės išsivystymo, nes tarpslanksteliniai diskai neturi galimybės gauti reikiamo tūrio maistinių medžiagų ir skysčių.
- Nugaros traumos. Net ir nedideli trauminiai sužalojimai (pavyzdžiui, sužalojimai dėl kelių eismo įvykių) sukelia mikroskopinius kremzlės audinio plyšimus, kuriuos lydi jo pokyčiai.
- Metabolizmo sutrikimai ir gretutinės somatinės patologijos (kraujotakos sutrikimai, uždegiminiai ir autoimuniniai procesai). Juos lydi audinių mitybos proceso sutrikimas, o pažeidus jungiamąjį audinį uždegiminis procesas gali plisti į stuburą.
- Įgimti ir įgyti raumenų ir kaulų sistemos struktūriniai defektai. Jie sukelia pusiausvyros pasikeitimą, stuburo deformaciją ir netinkamą tarpslankstelinių diskų apkrovos pasiskirstymą.
- Nėštumas. Stuburo perkrova nėštumo metu dažnai sukelia jo struktūrų poslinkį ir vėlesnį osteochondrozės vystymąsi.
- Profesiniai pavojai (fizinis pobūdis). Tai visų pirma apima vibraciją, sunkių daiktų kėlimą ir nešimą. Šiai grupei priskiriama ir profesionali sporto veikla, nes paprastai ją lydi fizinis perkrovimas ir traumos.
Kiekvienas asmuo, turintis vieną ar daugiau iš šių veiksnių, turi didesnę riziką.
Dažniausi skundai dėl osteochondrozės
Atsižvelgiant į tai, kad osteochondrozė pirmiausia pažeidžia stuburą, logiška būtų manyti, kad pirmasis bėdos požymis yra nugaros ir stuburo skausmai. Tačiau praktika rodo, kad dažniausiai tokie netipiški iš pirmo žvilgsnio skundai kaip:
- nuovargio jausmas, sunkumas nugaroje, daugiausia pečių srityje;
- viršutinių galūnių tirpimas ir skausmai;
- galvos skausmas;
- galvos svaigimas, pykinimas;
- skausmas krūtinės ir širdies srityje.
Skundų pobūdis verčia pacientą kreiptis į kito profilio specialistą, o jų atsiradimo priežastis yra osteochondrozė.
Osteochondrozės simptomai
Osteochondrozė yra lėtinė ir ryškesnė ūminėje stadijoje. Be šių skundų, jam būdingi šie simptomai:
- Skausmo sindromas. Ūminėje stadijoje nugaros skausmas yra deginantis, nepakeliamas, plinta gana toli nuo pažeistų slankstelių ir spinduliuoja palei nervines skaidulas. Skausmas verčia žmogų užimti tam tikrą kūno padėtį, kurioje jis tampa tylesnis. Remisijos stadijoje skausmas gali atsirasti tik tam tikroje padėtyje arba atliekant tam tikrus judesius.
- Funkciniai sutrikimai. Pažeistas nervas gali netekti savo funkcijos arba jį atlikti ribotai, dėl to gali tirpti galūnės, susilpnėti raumenys, sumažėti aktyvių judesių amplitudė, atsirasti parestezija (neįprasti pojūčiai odoje, kurią inervuoja pažeistas nervas).
- Neurologiniai sutrikimai refleksinė ar suspaudimo kilmė. Priklausomai nuo to, kurį stuburo segmentą paveikė patologinis procesas, atsiranda susijusių klinikinių požymių: galvos svaigimas ir eisenos sutrikimas, spengimas ausyse, žagsėjimas, tulžies pūslės ir stemplės spazmai, sausas kosulys, rėmuo ir kt.
Apžiūros metu gydytojas pastebi:
- pacientas yra priverstinėje (antalgiškoje) padėtyje;
- aktyvūs judesiai galūnėse ir nugaroje žymiai sumažėja;
- yra raumenų įtempimas paveiktoje nugaros srityje (gynyba);
- slankstelių ir paravertebralinių taškų stuburo ataugų palpaciją lydi stiprus skausmas.
Galutinė diagnozė nustatoma remiantis papildomo tyrimo rezultatais.
Po ūminės stadijos išlieka neišreikštas skausmas, susijęs su tam tikrų judesių atlikimu ar fizine veikla apskritai, taip pat padidėjęs nuovargis, greitas nuovargis ilgai stovint ar sėdint.
Osteochondrozės gydymas
Osteochondrozė, kaip ir bet kuri kita liga, gydoma kompleksiškai. Ūminėje stadijoje terapija turi šiuos tikslus:
- Kova su skausmo sindromu. Šiuolaikiniai gydytojai laikosi požiūrio, kad esant bet kokiai sąnario patologijai, kurią lydi stiprus skausmas, pagrindinis gydymo tikslas turėtų būti jį pašalinti. Dėl stipraus skausmo žmogus ne tik patiria psichologinį diskomfortą, bet ir verčia tausoti pažeistus sąnarius, kurie ilgainiui gali tapti įprasti ir sukelti jų sustingimą. Skausmui malšinti veiksmingiausi pasirodė vaistai iš neopioidinių analgetikų ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, kuriuos galima vartoti tiek sistemiškai, tiek lokaliai. Kai kuriais atvejais gydytojai naudoja skausmą malšinančius vaistus, kad atliktų terapines blokadas.
- Raumenų įtampos mažinimas. Refleksinis raumenų spazmas labai apsunkina pažeisto stuburo segmento atsigavimo procesą, nes dėl to pablogėja kraujotaka. Siekiant pašalinti šią problemą, naudojami vaistai iš centrinio veikimo raumenų relaksantų grupės.
- Tarpslankstelinio sluoksnio mitybos gerinimassusidedantis iš kremzlinio audinio. Leidžia padidinti tarpslankstelinio disko funkcines galimybes ir paskatinti jo atsigavimą. Naudojami vaistai iš chondroprotektorių grupės.
- Metabolinių procesų gerinimas tarpslanksteliniuose diskuose. Naudojami biogeniniai stimuliatoriai ir stiklakūnis. Tačiau jų veiksmingumu abejoja nemažai neurologų.
- Paveikto segmento iškrovimas. Nustatomas griežtas lovos režimas, naudojami įvairūs prietaisai ir ortozės (tvarsliava, korsetas, Chance apykaklė).
Taip pat gali būti taikoma fizioterapija:
- sausa karštis;
- indukcinė temperatūra;
- diadinaminės ir impulsinės srovės;
- ultravioletinis švitinimas;
- elektroforezė su anestezijos tirpalais.
Kraniosakralinė terapija, refleksologija ir krioterapija pasiteisino.
Vėlesniuose etapuose, kai suspaudžiami nervų šaknelių tipai, atliekama chirurginė intervencija.
Remisijos stadijoje toliau vartojami chondroprotektoriai. Be to, planuojamos šios veiklos:
- masažas – gerina kraujotaką audiniuose ir tarpslankstelinių diskų mitybą;
- aplikacijos su ozokeritu;
- radono ir vandenilio sulfido vonios;
- purvo aplikacijos;
- kineziterapija arba (ankstyvosiose stadijose) sportas – padeda atkurti stuburo ir galūnių funkcijas, pagerinti diskinio audinio mitybą, formuoti raumenų korsetą.
Taip pat sėkmingai taikoma rankinė terapija.
Osteochondrozės komplikacijos
Osteochondrozė yra patologija, kuri vėlesniuose etapuose gali sukelti rimtų neurologinių sutrikimų. Tarpslankstelinis diskas, praradęs vientisumą, praranda gebėjimą demonstruoti amortizacines savybes esant apkrovai ir vėliau negali apsaugoti įvairių paravertebralinių struktūrų – stuburo nervų šaknelių ir kraujagyslių – nuo suspaudimo. Tuo pačiu metu, formuojant išvaržos išsikišimus, pati disko medžiaga gali sukelti suspaudimą.
Sunkiausios komplikacijos yra šios:
- viršutinių galūnių parezė;
- staigaus sąmonės netekimo priepuoliai, kartu su paciento kritimu;
- lašo sindromas – periodiniai staigūs kritimai išlaikant sąmonę.
Skausmingi priepuoliai vėlesniuose etapuose gali tapti tokie intensyvūs, kad pacientas kurį laiką praranda gebėjimą judėti, giliai kvėpuoti, kosėti. Be to, ligai progresuojant, paūmėjimų dažnis ir trukmė didėja.
Ar įmanoma visiškai išgydyti?
Maksimalus tarpslankstelinių struktūrų atstatymas įmanomas tik ankstyvosiose patologinio proceso stadijose. Vėlesniuose etapuose pokyčiai yra negrįžtami. Tačiau tinkamai parinkta terapija ir optimalus gyvenimo būdas gali sulėtinti ligos progresavimą ir sumažinti ūminių periodų dažnumą, trukmę ir sunkumą.
Osteochondrozės profilaktika
Pagrindinė osteochondrozės prevencijos priemonė yra sveiko gyvenimo būdo laikymasis:
- Tinkama mityba, pakankamas kiekis maisto produktų, kurių sudėtyje yra kremzlės audinio formavimo medžiagų;
- Reguliari mankšta – joga ir plaukimas, taip pat gimnastika ir lygumų slidinėjimas pasirodė esąs veiksmingiausias. Jie leidžia sukurti stiprų nugaros raumenų korsetą, kuris suteikia didelę paramą stuburui. Smūginės apkrovos (žingsninė aerobika, bėgimas kietu paviršiumi) ir darbas su dideliais svoriais (jėgų kilnojimas, sunkioji atletika) nerekomenduojami, jei yra didelis polinkis į osteochondrozę.
- Kova su antsvoriu yra vienas iš svarbiausių osteochondrozės profilaktikos veiksnių, nes būtent antsvoris sukelia per didelį stresą tarpslankstelinių diskų medžiagai.
- Atsisakyti žalingų įpročių. Įrodyta, kad rūkymas siaurina kraujagysles ir pablogina audinių, įskaitant kremzles, mitybą.
- Nuolatinės stuburo mikrotraumos prevencija. Norėdami tai padaryti, turėtumėte išmokti tinkamai pakelti ir nešti sunkius daiktus (ypač jei tai yra jūsų profesinių pareigų dalis).
Gilų, gana ilgą miegą gerai vėdinamoje patalpoje ant pusiau standaus paviršiaus specialistai laiko viena veiksmingiausių osteochondrozės profilaktikos priemonių.
Tai paaiškinama tuo, kad būdamas horizontalioje padėtyje stuburas nepatiria gravitacinio krūvio, todėl tarpslanksteliniai diskai kiek įmanoma atsipalaiduoja. Šiuo metu jose aktyviai vyksta atkūrimo ir mitybos procesai, kuriems reikalingas deguonies antplūdis. Jei lovos paviršius nėra pakankamai kietas, stuburas neišlaiko tolygios padėties, o kai kurie jo segmentai atkuriami prasčiau nei kiti.
Deja, labai dažnai žmonės nepastebi simptomų ir nepaiso periodinių kaklo ir nugaros skausmų. Šiek tiek dėmesio sau ir kelių rekomendacijų laikymasis gali sumažinti šios ligos vystymąsi. Kai kurios rekomendacijos, pavyzdžiui, joga ar tinkama mityba, gali tapti gyvenimo būdu ir apskritai pagerinti gyvenimo kokybę. Liga gali pastūmėti žmogų prie teisingesnio ir harmoningesnio gyvenimo būdo. Jūsų pažinčių ir interesų ratas gali net pasikeisti. Tai geras pasirinkimas, kai liga, sukeldama nepatogumų, pastūmėja žmogų į teigiamus pokyčius.